Kultūra ir vieši pinigai.
Kultūros konsultantės pasvarstymai apie kultūros lauką, pinigus ir gyvenimą jame.
Kiekvieną kartą, kai paskelbiami Lietuvos kultūros tarybos ar kitų viešojo finansavimo konkursų rezultatai, kultūros sektoriuje prasideda ta pati diskusija – finansavimo neužtenka, projektai lieka už borto, organizacijos nežino, kaip išgyventi. Ir vis dažniau pagalvoju, kad problema slypi ne vien mažėjančiuose biudžetuose.
Kažkada perskaičiau frazę: „Kol kultūros sektoriaus finansavimas daugiausia remsis viešosiomis lėšomis, finansinis tvarumas išliks vienu didžiausių iššūkių.“ Neprisimenu, kas ją pasakė, bet ji labai tiksliai įvardija tai, apie ką pati, dirbdama su kultūros organizacijomis, galvoju jau ne vienus metus.
Didelės dalies mažų ir vidutinių kultūros organizacijų biudžetas šiandien praktiškai susideda iš vieno finansavimo šaltinio – viešųjų lėšų. Iš savo veiklos jos dažniausiai neuždirba tiek, kad galėtų išsilaikyti, kitų pajamų šaltinių neturi, todėl negavusios finansavimo dažnai tiesiog nebegali įgyvendinti suplanuotų projektų.
Tuomet atsiranda gerai pažįstamas pasiūlymas – „padaryk už matomumą“. Kartais jis tikrai kyla ne iš noro išnaudoti, o iš paprasčiausio pinigų trūkumo. Tačiau ilgainiui tokia praktika tampa pavojinga visam sektoriui. Gal kartais tiesiog verta pripažinti, kad jei nėra iš ko mokėti, idėją reikia atidėti geresniems laikams.
Kodėl vis tiek renkamės viešą finansavimą?
Jeigu pažvelgtume į galimus kultūros organizacijų finansavimo šaltinius, jų nėra tiek jau mažai:
viešasis finansavimas;
nuosavos pajamos (bilietai, paslaugos, edukacijos, leidiniai, atributika ir kt.);
partnerystės su verslu;
1,2 proc. GPM parama;
sutelktinis finansavimas (crowdfunding);
individualūs mecenatai ar kitos iniciatyvos.
Tačiau realybėje dauguma organizacijų ir vėl grįžta prie paraiškų. Ir aš puikiai suprantu kodėl.
Viešasis finansavimas yra aiškiausias kelias. Paraiškų formos metai iš metų mažai keičiasi, ilgainiui išmoksti jas pildyti, supranti sistemos logiką, ekspertų vertinimą, terminus. Taip, projektų konkursai kartais primena loteriją – rezultatą lemia ne tik tavo idėja, bet ir bendras finansavimo krepšelis, kitų pareiškėjų stiprumas ar ekspertų vertinimai. Vis dėlto taisyklės bent jau daugiau ar mažiau aiškios.
Vos tik pradedi galvoti apie kitus finansavimo šaltinius, aiškumo gerokai sumažėja.
O kas su kitais keliais?
Nuosavos pajamos. Čia jau tenka galvoti apie produktus, paslaugas, edukacijas, prekybą, rinkodarą. Kitaip tariant – apie dalykus, apie kuriuos kultūros žmonės dažnai nenori galvoti. Kartais net atrodo, kad kultūros sektoriuje kalbėti apie pinigus vis dar kažkaip nepatogu.
Verslo partnerystės. Šioje srityje sektoriuje vis dar labai trūksta žinių. Turime puikių pavyzdžių – MO muziejų ir dar keletą organizacijų, kurios nuosekliai dirba su verslu, tačiau dažniausiai tai yra didesnės įstaigos, turinčios tam skirtus žmones ir resursus. Mažesnės organizacijos dažnai pabando išsiųsti kelis pasiūlymus el. paštu, nesulaukia atsakymo ir nusprendžia, kad ši kryptis neveikia. Iš patirties galiu pasakyti – vien šalti laiškai tikrai nėra partnerystės strategija.
Sutelktinis finansavimas (ang. Crowdfundingas). Lietuvoje kultūros srityje vis dar retas reiškinys. Sėkmės istorijų turime nedaug, todėl daugelis net nežino, nuo ko pradėti.
1,2 proc. GPM parama. Ši priemonė man iki šiol atrodo viena labiausiai neišnaudotų. Taip, reikia investuoti į komunikaciją, nuosekliai auginti organizacijos žinomumą, kurti ryšį su auditorija. Tačiau mainais galima gauti lėšų, kurioms nereikia rengti projektinių ataskaitų ar iš anksto suplanuoti veiklų. Mano akimis, tai vienas vertingiausių finansavimo šaltinių. Dažnai išgirstu: „Labai nejauku prašyti žmonių pinigų“, tačiau juk tie 1,2 proc. vis tiek bus paskirti kažkam. Kodėl gi ne organizacijai, kurios veikla žmogui iš tiesų rūpi?
Organizacija negali stovėti ant vienos kojos
Kalbėdama apie finansinį tvarumą dažnai naudoju labai paprastą palyginimą.
Organizacija turėtų stovėti bent ant trijų finansavimo kojų. Jeigu viena jų lūžta – pavyzdžiui, negaunamas projektinis finansavimas – likusios dvi vis dar leidžia išsilaikyti. Kol didžioji dalis organizacijų remiasi viena koja, kiekvienas neigiamas projektų konkurso rezultatas tampa egzistenciniu klausimu.
Gal verta pasimokyti iš socialinio sektoriaus?
Nevyriausybinės organizacijos socialiniame sektoriuje jau seniai suprato, kad vien projektinio finansavimo neužtenka. Daugelis jų turi žmones, atsakingus už lėšų pritraukimą, dirba su verslu, individualiais donorais, GPM kampanijomis. Kultūros sektorius iš jų galėtų daug pasimokyti.
Taip, suprantu, kad socialinėms iniciatyvoms aukoti dažnai lengviau nei kultūrai. Tačiau jei net nepradėsime sistemingai dirbti šioje srityje, taip ir nesužinosime, kiek iš tiesų galėtume pasiekti. Kartais lėšų pritraukimo skyrius kultūros organizacijoje reikštų tiesiog vieną žmogų. Vieną etatą. Bet galbūt būtent jis ilgainiui sukurtų didesnį finansinį stabilumą nei dar viena paraiška.
Verslumas neturėtų būti keiksmažodis
Kultūros sektoriuje žodis verslumas vis dar dažnai kelia įtarimą. Lyg pradėję galvoti apie pajamas automatiškai nustotume kurti kultūrą.Man atrodo priešingai.
Jeigu organizacijos kūrėjai gali vesti dirbtuves, konsultuoti, kurti edukacijas, bendradarbiauti su verslu ar pasiūlyti kitų paslaugų – kodėl to nedaryti? Tai nereiškia, kad kultūra tampa mažiau vertinga. Tai reiškia, kad organizacija tampa tvaresnė.
O ką galėtų padaryti valstybė?
Jeigu valstybė mažina kultūros finansavimą, galbūt verta investuoti ne tik į pačius projektus, bet ir į organizacijų gebėjimą uždirbti bei pritraukti lėšų.
Norėtųsi matyti daugiau programų, kurios padėtų kultūros organizacijoms mokytis dirbti su verslu, kurti lėšų pritraukimo strategijas, planuoti GPM kampanijas ar ieškoti kitų finansavimo modelių. Tokios investicijos ilgainiui galėtų turėti kur kas didesnį poveikį nei dar vienas trumpalaikis projektinis finansavimas.
Viešojo finansavimo kultūros sektoriui visada reikės. Tačiau kuo ilgiau būsime priklausomi tik nuo jo, tuo dažniau gyvensime nuo vieno konkurso iki kito. Galbūt šiandien svarbiausias klausimas jau ne tas, kaip gauti daugiau valstybės pinigų. O kaip išmokti jų nebereikalauti kaip vienintelės išlikimo sąlygos.
Giedrė Putramentaitė
UŽSIPRENUMERUOK NAUJIENLAIŠKĮ
labas@kulturoskonsultante.lt